"Ant krikštatėvių rankų"

Taip vadinasi jau dešimtmetį Rumšiškių lietuvių liaudies muziejuje XIX a. pab. aukštaičių vienkiemyje "pribuvėjos", kuri yra viena svarbiausių senovinių krikštynų veikėjų pravedamas užsiėmimas prieš krikšto apeigas. Per jį "bobutė" papasakoja apie šeimos gyvenimą nuo kūdikio gimimo iki jo krikšto, pribuvėjos vaidmenį, krikštatėviams primena jų pareigas, atskleidžia krikštynų dienos tikėjimus ir burtus.

Nuo muziejaus vartų iki sodybos mus atvežė arkliuko traukiamas vežimaitis. Ko gero, tai buvo viena smagiausių atrakcijų vaikams. Vienkiemyje pasitiko "pibuvėja", pasiūliusi atsigaivinti vandeniu, ir netgi nusiplauti rankas (juk vanduo - pagrindinis krikštynų simbolis). Tėtis turėjo kuo garsiau pakviesti svečius į gryčią, prie stalo. Nuo to, kaip vaišins esą priklausys mažojo angelėlio gyvenimas. Tėvas pastatęs gryčią, pačioje garbingiausioje vietoje, tarp dviejų šviesių langų, kampe, statydavo stalą ir ši vieta buvo vadinama pačia garbingiausia krikštasuole. Joje sėdėdavo šeimos galva tėvas. Ir tik du kartus per savo gyvenimą į šitą vietą galėdavo atsisėsti moteris, kada ištekėdavo kaip nuotaka, ir kada būdavo pakviesta į kūmas. Beje, kūmai turėdavo sėdėti kuo glaudžiau, kad vaiko dantys nebūtų reti. Gryčios viduje laukė senovinėmis vaišėmis nukrautas stalas - kurio garbingiausioje vietoje buvo padėtas naminės duonos kepalas. Taip pat visi galėjo paskanauti sūrio, medaus, agurkų, parūkytos dešros, lašinukų, naminio pyrago, giros, net naminukės, kurios stiklelį pribuvėja kartu su tėčiu išgėrė į vaikelio sveikatą.

Valandos trukmės apeigos, į kurias buvo įtraukti visi svečiai, alsuote alsavo devynioliktu amžiumi. Pirmiausiai, pribuvėja patikrino, ar tėvai vaikui gerus kūmus parinko, nes būdavo tikima, kad ir vaikas gali perimti jų savybes. Beje, senovėje kūmais kviesdavo net iki keliolikos porų. Didžiausia garbė būdavo būti pakviestam į kūmus. Esi garbingas žmogus, jei turi kuo daugiau krikšto vaikų. Ir negalima būdavo atsisakyti. Kūmus reikia kviesti kuo jaunesnius, kad kuo ilgiau vaiką globotų ir saugotų. Herkaus vardatėviai užrištomis akimis turėjo atspėti kokius javus laiko bobutė - linus, rugius, avižas.

Kūma turėdavo kuo gausiau apdovanoti krikšto vaiką, kad gyvenime jam nieko netrūktų: česnako skiltelę, kad saugotų nuo piktos dvasios; cukraus, kad pienas būtų saldus; vilnones kojines, kad nesušaltų ir sveikas būtų; šiaudinį angeliuką, kad angelą sargą įsigytų; šiaudinį sodą, kad lemtų lengvą gyvenimą; mažą pintinėlę, kad turėtų kur velykinį margutį įsidėti; muilo ir lininį rankšluostį, kad tvarkingas ir švarus būtų; tautinę juostą, kad per šventes galėtų apsijuosti; šermukšnio šakelę, kad nuo piktų laumių saugotų; meduolinę širdelę, kad mažylio gyvenimas pilnas meilės būtų. Herkus savo dovanėles susidėjo į mamos išsiuvinėtą ir gintarais papuoštą lininį Vardynų maišelį.

Per šimtmečius susikūrusias apeigas Herkaus močiutė buvo papuošta skarele, senelis - kepure. Svečiams keliant juos tris kartus iki lubų jie buvo pakėloti į senolius (gavo naują vardą giminėje). Ant kėdės į viršų pakylota ir kūdikio mama, bei pats mažylis, kad jo gyvenimas būtų šviesus. O kad jis dar ir protingas būtų, jis buvo pasodintas ant knygos.

Prieš vežant į bažnyčią krikštyti, krikštijant vandenyje, ar mūsų atveju, prieš giminės palaiminimą, vaikelį kūma nuprausdavo ir aprengdavo lininiais drabužėliais. Į vandens dubenį kūmas įmetė sidabrinį pinigėlį, kad vaiko gyvenimas būtų turtingas. Be to, žmonės žinodavo, kad bažnyčioje švęstas vanduo laikomas sidabriniame inde. Ir nebe reikalo, juk įrodyta, kad sidabras - gera dezinfekavimo priemonė. Vėliau pinigėlį ir žiupsnelį druskos, kad pikta akis nenužiūrėtų, įdėjo į vaiko batuką. Kadangi anksčiau vaikus krikštydavo vos kelių dienų (tikėta, kad iki tol, vaikas nebus apsaugotas nuo piktųjų davsių ir laumių; ir nebus tikras šio pasaulio gyventojas), rengiant jis būdavo guldomas ant stalo prie duonos, kad jam gyvenime duonos netrūktų.

Kad mažylio gyvenimas būtų linksmas ir lengvas, kūma su juo turėjo smagiai kelis ratelius sušokti.

Vaikelis iš namų nešamas per langą

Vienas įspūdingiausių apeigų momentų - kai "pribuvėja" per langą vaikelį perduoda krikštatėviams. Senovėje buvo tikima, kad prie durų laukia giltinė ir piktosios dvasios, todėl reikia jas apgauti.

Prieš išeinant iš gryčios vaiko tėvas turėdavo išgerti bokalą alaus ir visu smarkumu jį trenkti į žemę. Kuo smulkesnės šukės - tuo laimingesnis bus vaiko gyvenimas.

Sodybos kieme pribuvėjos padedami dar sušokome keletą ratelių ir žaidimų. Ratas senovėje buvo laikytas atskyrimą nuo praeito gyvenimo tarpsnio simbolizuojančia forma. Mažiesiems šventės dalyviams ypač patiko lietuvių liaudies žaidimai - "Šiaudų batai", "Skrido žvirblis", "Kaip aguonėlės auga", ir aišku tradicinis "Jurgeli, meistreli".

Prieš išvykstant, kūmams bobutė priminė visos šventės metu laikytis senovinių prietarų. Kūmams negalima pyktis, nes vaikas bus neklaužada, plepėti - nes bus melagis, liežuvautojas ir rėksnys, sugriūti - nes bus nerangus, dyvytis ko nors - nes vaikas bus godus, ką nors pamiršti - nes mažylis turės silpną atmintį. Važiuoti turėdavo tik risčia - kad vaikas darbus geitai nudirbtų ir tik vieškeliu - kad užaugęs šunkeliais nenueitų. Be to, visus pakelyje sutiktus žmones kūmai turėjo vaišinti pyragu, kad užaugęs vaikas būtų dosnus.

Kadangi senovėje pribuvėja per krikštynas būdavo apipilama dovanomis, ir mes "bobutei", dėkodami už atvertą papročių skrynią, įteikėme lininiame maišelyje sudėtų "Herkaus dangiškų migdolų" (karamelizuotų su kiaušinio baltymu, rudu cukrumi ir cinamonu, atkartojančių kiaušinio formą ir simbolizuojančių vaisingumą). Po tokį lininį maišelį, dėkodamas už pagalbą ieškant angelo sargo, Herkus vardynų pabaigoje, įteikė kiekvienam svečiui.

Palaiminimas - vaiko priėmimas į giminę

Senovėje iš bažnyčios su kikštavaikiu grįžę krikštatėviai turėdavo išsipirkti bromą. Vartai, kurie būdavo, ir dabar tebedaromi ir grįžtantiems jaunavedžiams, taip pat simbolizuoja perėjimą į naują gyvenimo tarpsnį. Ąžuolo šakomis apintus sodybos vartus kūmai ir svečiai išsipirkinėjo kas su pyragu ar meduoliu, padeklamuotu eilėraščiu ar sudainuota dainele.

Vietoj bažnytinio krikšto mūsų vardynų šventėje svarbiausia ceremonija tapo Herkaus palaiminimas - ceremonija, per kurią senovėje vaikas būdavo priimamas į šeimą, giminę ir bendruomenę. Ratu sustoję vardynų dalyviai vaiką perdavinėjo iš rankų į rankas, prieš tai jį pakiloję tris kartus, palaiminę ir palinkėję būti darbščiam, turtingam, protingam, doram, sveikam. Iškilmingą ceremonijos nuotaiką papildė ir visų dainuojama daina "Augo girioj ąžuolėlis".

Po palaiminimo kūmai savo vardo vaikui įteikė medinę skrynutę, kurioje jis galės susidėti vardynų dovanėles ir visus nuo pat kūdikystės mamos surinktus brangiausius daiktelius - pirmuosius šliaužtukus, batukus, pirmą nukirptą plaukų sruogą, rankytės antspaudą, pirmą piešinį ir kt.

Būdavo sakoma, kad angelą sargą kūdikis įgyja tik po krikšto. Krikščionys angelu sargu vadina šventąjį, kurio vardą parenka kūdikiui. Tačiau mano manymu, angelu sargu galime vadinti ir mamą, ir tėtį, ir senelius, ar anapilin išėjusius prosenelius. Be to, juk angelo sargo apsauga nesumažės, jeigu jį tik įsivaizduosime. Juk svarbiausia yra juo tikėti. Nes kai kažkuo labai tikime, tas ir pildosi. Todėl pats tikėjimas angelu sargu, manau, ir saugo nuo blogybių...O kad mažajam būtų lengviau įsivaizduoti, kas yra jo angelas sargas, kūmai pasirūpino ir tuo. Mažą angeliuką, saugosiantį "jį visą amželį ir keliu einantį, ir namie sėdintį, ir vandeniu plaukiantį, nuo piktų nuotykių, nuo skaudžių ligų, įtaisė Herkaus skrynelės viduje.

Gal kai kam tokia netradicinė šeimos šventė gali pasirodyti tikra šventvagystė religijos atžvilgiu ar net nieko verta, tačiau mano manymu, svarbiausia yra išlikti sąžiningu pačiam prieš save. Ir nerengti krikštynų - tradicinių ar netradicinių, vien dėl to, "ką žmonės pasakys". 

Be to, pasidomėjusi įvairiomis krikštynų tradicijomis, dar kartą supratau vieną tiesą: nors pasaulyje daugybė dievų ir religijų, ko gero visos tradicijos per šimtmečius yra taip painiai viena su kita persipynusios, kad kartais sunku ir atsekti. Tad svarbiausia, manau, yra kažkuo tikėti - krikšto sakramentu, pagoniškais dievais, vaiko palaiminimu ir įvedimu į giminę, ar angelo sargo apsauga. Ir visa tai tikrai išsipildys. 

O juk pagrindinis, ko gero, visose tradicijose krikštynų tikslas ir yra garantuoti vaikui šviesų gyvenimą.