KRIKŠTYNŲ DIENORAŠTIS. III dalis. Krikštas - naujo gyvenimo pradžia.

   Naujo šeimos nario atėjimas į šį pasaulį buvo ir yra didelė šventė. O su kūdikio gimimu į namus ateina ir krikštynų šurmulys. Jau nuo seno ši šeimos šventė buvo apgaubta paslapties ir savitumo. Lietuvoje, kaip ko gero retai kur, nuo seno puoselėjamos šeimos šventės. Gal todėl, kad baltų kultūra - viena seniausių etninių kultūrų pasaulyje. Susikūrus šeimos gyvenimo tradicijoms, jos perduodamos iš kartos į kartą kaip svarbiausia giminės jungtis. O kas gi yra krikštas, kokia jo prasmė ir reikšmė?

Krikštynos - tapimas krikščioniu

   Ko gero daugumos sąmonėje, krikštynos, jau šešis šimtus metų (kai Lietuva buvo apkrikštyta) asocijuojasi su vaikelio tapimu krikščioniu.

   Pasak kunigo Artūro Kazlausko, krikštynos - viena svarbiausių apeigų krikščionio gyvenime. Krikštas yra pirmasis iš septynių krikščionių sakramentų, atleidžiančių pirmapradę nuodėmę ir patikinčių vaiką Šventosios dvasios globai. "Neatsitiktinai žodis krikštas kildinamas iš žodžio Kristus. Graikiškas sakramento pavadinimas baptisma - reiškia panardinimą į vandenį, kuris simbolizuoja panardinimą į Kristų. Būtent vanduo yra svarbiausias simbolis. Jis beje sutinkamas visose religijose. Krikščionims panardinimas į vandenį reiškia naujo gyvenimo pradžią: mirštama senajam gyvenimui ir prisikeliama naujam. Šiuo metu dažniausiai naudojamas nuprausimo būdas, triskart liejant vandenį Švenčiausiosios Trejybės vardan", - pasakoja kunigas.

   "Kitas ženklas, naudojamas krikšto apeigose - baltas drabužis, kuris primena Jėzaus apsireiškimą savo mokiniams. Įteikiant žvakę krikštijamajam, primenama, kad dabar jis turi tapti Jėzaus šviesa. Nes nauja ugnis, laužas apšviečiantis naktį - Jėzaus ženklas. Kūdikis patepamas katechumenų, arba kandidatų į krikščionis aliejumi, kuris yra apvalymo, švaros, grožio, stiprybės, sveikatos ženklas. Antrasis aliejus, kuriuo patepamas jau pakrikštytas žmogus, - tai šventoji chrizma. Šis patepimas liudija, jog tampame panašūs į Kristų", - aiškina A.Kazlauskas.

Apie pačias krikšto apeigas bažnyčioje galite pasiskaityti čia:

Kūdikio palaiminimas

   Senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės "Romuva" Vyriausias Krivis Jonas Trinkūnas savo knygoje rašo: "Kūdikio gimtuvės, apgėlai, vardo suteikimas (krikštynos) arba kaip dar vadinamos vardynos - senovinės apeigos, tvirtinančios kūdikio ryšius su šiuo pasauliu, šeima ir gimine".  

   Pagoniškos apeigos atliekamos namie arba gamtoje per jauną mėnulį arba pilnatį. Patalpa išpuošiama žalumynais, palubėje kabinami šiaudiniai paukščiukai. Kambario vidury - namų židinys. Tai aukurėlis su ugnim, kuri uždegama apeigų metu, dubuo su vandeniu, drobė, žirklės apgėlams. Patalpoje daug šviesos - žiburėlių, degančių žvakių. Apeigoms kūdikis aprengiamas šventiniais lino marškinėliais. Turi būti tautinė juosta perjuosimui. Dalyviai - kūdikis, mama, tėtis, vardatėviai (kūmai), giminės, vaikai ir pribuvėja. Pribuvėja globoja kūdikį ir vadovauja apeigoms.

   Vardatėviai atneša pyrago. Ant stalo dažniausiai dedami kiaušiniai, duona, sūris, gėrimas (gira, midus, alus).

   Apeigų metu minimos lietuvių deivės - likimo lėmėja Laima, Žemynėlė, kuriai pribuvėja nuliedama šaukštą apeiginio gėrimo, paaukoja: "Priimdami šį svečią turėsite rūpintis, kad vaikas augtų pagal mūsų geriausius papročius ir dorybes".

  Svarbiausios yra apeigos prie vandens ir ugnies. Prie šaltinio vandens kūdikis laiminamas - prausiamas arba panardinamas, šlakstomas vandeniu. Pirmojo prausimo metu vandenyje turėtų būti kadagio pelenų ir druskos. Per apeigas prie ugnies kūdikis palaiminamas Gabijos galiomis. Į ugnį ir ant vaiko galvytės užberiant po žiupsnelį druskos, abu yra pastiprinami ugnies galiomis. Svarbi ceremonijos dalis, kai tėvas apjuosia vaiką tautine juosta, palaimina jį ir pabučiuoja, tą patį padaro ir mama: "Laima lėmė likimą mūsų protėviams, lai globoja Laima ir mūsų kūdikį".

   Apgėlai rengiami tik kūdikiui, sulaukusiam vienerių metų. Tai moterų apeiga. Vardamotė (kūma), laikydama kūdikio galvutę virš dubens su vandeniu, nukerpa kuokštelį plaukų. Jie pakasami po sodinamu medeliu, ąžuolu - sūnui, liepa - dukrai. Aplankomi senolių kapai.

Senosios lietuviškos krikštynos

   Anot Senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės "Romuva" vaidilės Inijos Trinkūnienės, tokios palaiminimo arba sustiprinimo apeigos yra tradicinės, senosios lietuviškos krikštynos. "Juk pats žodis krikštas reiškia pradžią. Juk šios apeigos - tai kūdikio susiejimas su protėviais, tradicijomis, dievais, gimine. Mes remiamės mūsų protėvių tradicijomis - taip jie krikštydavo vaikus. Ir labai nekorektiška, manau, yra priešpastatyti pagonybę krikščionybei. Nes tuomet pagonybė suvokiama kaip atgyvena, kažkas bloga, prieš ką reikia kovoti, ką reikia sumoderninti. Juk devyniasdešimt penki procentai mūsų etnokultūros yra pagonybė. Puse milijono lietuvių liaudies dainų iš esmės yra pagoniškos, su nedidelėm krikščionybės priemaišom", - įsitikinusi I.Trinkūnienė.

   A.Žarskus savo knygoje taip pat pritaria: "Dėl žodžių krikštyti ir krikščionis panašumo, mes dabar krikštijimą suprantame kaip tapimą krikščioniu. Bet nėra visai taip. Be to, krikštynos ir vardo suteikimo apeigos, yra prieškrikščioniškas ir apskritai indoeuropiečių paprotys". Žodis krikštyti reiškia ir: vardo suteikimą, naujos būties pradžią, kertę - garbingą vietą prie stalo, kur susikryžiuoja suolai; taip pat tai reiškia pradėti ką nors pirmą kartą daryti. Taigi, akivaizdu, kad pamatinė žodžio krikštas prasmė - pažymėti, padaryti pradžią. Tad krikštynos - tai kūdikio įvedimas į šeimos ir giminės tarpą.

Vardynos - dvasinis gimimas

   Anot A.Žarskaus, dar iki Antrojo pasaulinio karo lietuviai švęsdavo tik vardo dieną, o ne gimtadienį. Mat vardo diena (Rusijoje vadinama Angelo diena) laikoma dvasiniu gimimu, daug svarbesniu už kūniškąjį.

   Tiesa, senovėje vardynomis būdavo vadinama diena, kuomet tėvai oficialiai paskelbdavo vaikelio vardą. Iki tol (kelias dienas ar savaites) naujagimį vadindavo mažybiniais ne tikrais vardais. Kol nekrikštytas, vaiko vardo išduoti negalima. O bažnyčioje parinktą vardą jau reikėdavo pasakyti garsiai.

   Beje, buvo tikima, kad vardas, jo reikšmė taip pat gali įtakoti žmogaus gyvenimą.

Senieji krikštynų papročiai

  Senovėje tikėta, kad kuo triukšmingesnės, gausesnės, sotesnės ir linksmesnės krikštynos, tuo geresnis sėkmingesnis vaiko gyvenimas būsiąs. Tad, kaip ir visose lietuvių šventėse, taip ir šioje stengtasi laikytis įvairiausių tradicijų ir prietarų.

   Tėvas turėdavo kuo garsiau pakviesti svečius į gryčią, prie stalo. Nuo to, kaip vaišins, esą priklausys mažojo angelėlio gyvenimas. Tėvas pastatęs gryčią, pačioje garbingiausioje vietoje, tarp dviejų šviesių langų, kampe, statydavo stalą ir ši vieta buvo vadinama pačia garbingiausia krikštasuole. Joje sėdėdavo šeimos galva tėvas. Ir tik du kartus per savo gyvenimą į šitą vietą galėdavo atsisėsti moteris, kada ištekėdavo kaip nuotaka, ir kada būdavo pakviesta į kūmas. Beje, kūmai turėdavo sėdėti kuo glaudžiau, kad vaiko dantys nebūtų reti.

   Kūma turėdavo kuo gausiau apdovanoti krikšto vaiką, kad gyvenime jam nieko netrūktų. Tad dovanodavo krikštadėžę, kurioje būdavo česnako skiltelė, kad saugotų nuo piktos dvasios; cukraus, kad pienas būtų saldus; vilnonės kojinės, kad nesušaltų ir sveikas būtų; šiaudinis angeliukas, kad angelą sargą įsigytų; šiaudinis sodas, kad lemtų lengvą gyvenimą; maža pintinėlė, kad turėtų kur Velykinį margutį įsidėti; muilas ir lininis rankšluostis, kad tvarkingas ir švarus būtų; tautinė juosta, kad per šventes galėtų apsijuosti; šermukšnio šakelė, kad nuo piktų laumių saugotų; meduolinė širdelė, kad mažylio gyvenimas pilnas meilės būtų.

   Į krikštadėžę galima įdėti saugoti ir vaiko krikšto drabužėlį. Be to, nuo seno buvo manoma, kad jei visi šeimos vaikai bus pakrikštyti su tais pačiais marškinėliais, gyvenime jie gerai sutars. Krikštadėžėje turėtų tilpti ir krikšto žvakė, kurią reikėtų saugoti visą gyvenimą. Ji palydi ir einant priimti pirmosios komunijos, ir per kitus bažnytinius sakramentus.

   Per šimtmečius susikūrusias apeigas mažylio močiutė būdavo papuošiama skarele, senelis - kepure. Svečiams keliant juos tris kartus iki lubų jie buvo pakėlojami į senolius (gaudavo naują vardą giminėje). Ant kėdės į viršų dažnai būdavo pakylojama ir kūdikio mama, bei pats mažylis, kad jo gyvenimas būtų šviesus. O kad jis dar ir protingas būtų, jis buvo sodinamas ant knygos.

  Prieš vežant į bažnyčią krikštyti, krikštijant vandenyje, vaikelį kūma nuprausdavo ir aprengdavo lininiais drabužėliais. Į vandens dubenį kūmas įmesdavo sidabrinį pinigėlį, kad vaiko gyvenimas būtų turtingas. Be to, žmonės žinodavo, kad bažnyčioje švęstas vanduo laikomas sidabriniame inde. Ir nebe reikalo, juk įrodyta, kad sidabras - gera dezinfekavimo priemonė. Vėliau pinigėlį ir žiupsnelį druskos, kad pikta akis nenužiūrėtų, įdėdavo į vaiko batuką. Kadangi anksčiau vaikus krikštydavo vos kelių dienų (tikėta, kad iki tol, vaikas nebus apsaugotas nuo piktųjų dvasių ir laumių; ir nebus tikras šio pasaulio gyventojas), rengiant jis būdavo guldomas ant stalo prie duonos, kad jam gyvenime duonos netrūktų.

   Kad mažylio gyvenimas būtų linksmas ir lengvas, kūma su juo turėdavo smagiai kelis ratelius sušokti.

Vaikelis iš namų nešamas per langą

   Vienas įspūdingiausių apeigų momentų - kai "pribuvėja" per langą vaikelį perduoda krikštatėviams. Senovėje buvo tikima, kad prie durų laukia giltinė ir piktosios dvasios, todėl reikia jas apgauti.

   Prieš išeinant iš gryčios vaiko tėvas turėdavo išgerti bokalą alaus ir visu smarkumu jį trenkti į žemę. Kuo smulkesnės šukės - tuo laimingesnis bus vaiko gyvenimas.

   Per šventę būdavo nepamirštami rateliai ir žaidimai: "Šiaudų batai", "Skrido žvirblis", "Kaip aguonėlės auga", ir aišku tradicinis "Jurgeli, meistreli". Ratas senovėje buvo laikytas atskyrimą nuo praeito gyvenimo tarpsnio simbolizuojančia forma.

   Senoliai tikėdavo, kad per krikštynas kūmams negalima pyktis, nes vaikas bus neklaužada, plepėti - nes bus melagis, liežuvautojas ir rėksnys, sugriūti - nes bus nerangus, dyvytis ko nors - nes vaikas bus godus, ką nors pamiršti - nes mažylis turės silpną atmintį. Važiuoti turėdavo tik risčia - kad vaikas darbus greitai nudirbtų ir tik vieškeliu - kad užaugęs šunkeliais nenueitų. Be to, visus pakelyje sutiktus žmones kūmai turėjo vaišinti pyragu, kad užaugęs vaikas būtų dosnus.

   Pasak muziejininkės Teodoros Morkūnienės, tai papročiai, kurių laikėsi mūsų protėviai. Juk seniau nebuvo tokios modernios medicininės pagalbos, tad ir ką tik gimusių vaikelių daug mirdavo. O kadangi žmonės pastebėjo sąryšį tarp nelaimių, vaikelius krikštydavo kuo skubiau ir bandydavo laikytis įvairių magiškų veiksmų. Juk ir dabar sakome, jeigu kažkuo labai tikime, tai ir išsipildys. "Kad ir kokie naivūs atrodytų šie prietarai, visa buvo nukreipta į vaikelio ir mamos gyvybės išsaugojimą ir šeimos, gyvybės pratęsimą", - tvirtina muziejininkė.

Palaiminimas - vaiko priėmimas į giminę

   Senovėje iš bažnyčios su krikštavaikiu grįžę krikštatėviai turėdavo išsipirkti bromą. Vartai, kurie būdavo, ir dabar tebedaromi ir grįžtantiems jaunavedžiams, taip pat simbolizuoja perėjimą į naują gyvenimo tarpsnį. Ąžuolo šakomis apipintus sodybos vartus kūmai ir svečiai išsipirkinėdavo kas su pyragu ar meduoliu, padeklamuotu eilėraščiu ar sudainuota daina.

   Dar viena prasminga ceremonija - vaiko palaiminimas, per kurį senovėje vaikas būdavo priimamas į šeimą, giminę ir bendruomenę. Ratu sustoję šventės dalyviai vaiką perdavinėdavo iš rankų į rankas, prieš tai jį pakiloję tris kartus, palaiminę ir palinkėję būti darbščiam, turtingam, protingam, doram, sveikam.

   Krikščionys angelu sargu vadina šventąjį, kurio vardą parenka kūdikiui. Būdavo sakoma, kad angelą sargą, saugosiantį "vaiką visą amželį ir keliu einantį, ir namie sėdintį, ir vandeniu plaukiantį, nuo piktų nuotykių ir nuo skaudžių ligų", kūdikis įgyja tik po krikšto.

   Ar švęsite tradiciškai, ar bandysite prisiminti senuosius lietuvių papročius, nepamirškite vieno, - kad pagrindinis krikštynų tikslas yra garantuoti vaikui šviesų gyvenimą. 

   Dėl specialiai Jums parašytų Krikštynų šventės scenarijų ir/ar šventės vedimo rašykite kaivaziuojastogas@gmail.com arba skambinkite +370 613 91557.